Nuotoliniu būdu įvyko „Suinteresuotų institucijų vaidmuo, siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje“ susitikimas

Vasario 9 d. nuotoliniu būdu vyko susitikimas „Suinteresuotų institucijų vaidmuo, siekiant užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje“. Šį susitikimą kuravo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Juliana Lipinska. Jo metu buvo klausomi pranešimai, organizuotas darbas komandose, kuriose metu komandų nariai tarpusavy diskutavo, ką galima daryti, siekiant kuo efektyviau padėti nukentėjusiems asmenims ir pristatė savo mintis susitikimo pabaigoje.

Sveikinimo žodį tarė ir apie susitikimo svarbą kalbėjo Vilniaus rajono savivaldybės merės pavaduotoja Teresa Demeško, kuri pažymėjo, kad ,deja, bet smurtas artimoje aplinkoje vis dar išlieka opi problema, su kuria nors ir sudėtinga, bet reikia kovoti visomis jėgomis. Merės pavaduotoja pažymėjo, kad „Labai svarbu laiku suteikti pagalbą“.

Parengtus pranešimus skaitė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato I-ojo veiklos skyriaus viršininkas Žydrūnas Rimkevičius bei Moterų informacijos centro konsultantė Nomeda Cibarauskienė.

Abiejų pranešėjų, dirbančių su smurtu artimoje aplinkoje, argumentai bei praktikos buvo panašios. Ž. Rimkevičiaus sukaupta ir išanalizuota medžiaga parodė, kad smurtas artimoje aplinkoje yra kur kas dažnesnė problema negu neretai įsivaizduojama. Policijos duomenimis, pagal pastarųjų metų statistiką, smurtas artimoje aplinkoje yra dažniausia nusikalstama veikla, vykdoma Vilniaus rajono teritorijoje, taip pat  papildė, kad daugiausiai smurto atvejų yra tarp sugyventinių bei sutuoktinių, o tokie atvejai dažnai pasitaiko aplinkoje, kurioje vartojamas alkoholis. Ž. Rimkevičius papasakojo ir apie kaltinimų pateikimo bei ikiteisminių tyrimų statistiką, kuri šiuo metu taip pat nedžiugina. Policijos viršininkas pažymėjo, kad tais atvejais, kai abi pusės būna vartojusios alkoholio – auka vėliau atsisako kelti kaltinimus ir prašo tyrimą nutraukti. Kalbant apie ikiteisminius tyrimus šia tema – apie 45 proc. pradėtų ikiteisminių tyrimų nutraukiami būtent aukos prašymu.

Nors pateikta statistika daug pozityvių emocijų nesukelia, bet Ž. Rimkevičius pastebėjo, kad visgi yra matomas progresas, o slypi jis būtent tame, kad policija mato, jog vis daugiau moterų išdrįsta kreiptis pagalbos.

Moterų informacijos centro konsultantės Nomedos Cibarauskienės pranešime išsakė panašių pastebėjimų, kaip ir policijos atstovo. Moterų informacijos centro konsultantė patvirtino vilties keliantį pareigūno teiginį, kad aukos pagalbos kreipiasi kur kas drąsiau. Deja, N. Cibarauskienė patvirtino ir tai, kad ypač sudėtinga yra dirbti su moterimis, kurios konflikto metu buvo vartojusios alkoholio: jos dažnai pačios jaučia kaltę bei gėdą, joms trūksta pasitikėjimo ir saugumo jausmo bei dažnai smurto aukos pagalbos atsisako. Pranešėja pažymėjo, kad būtent po tarnybų iškvietimo moterys dažniausiai patiria smurtą kaip atsaką į savo veiksmus (šiuo atveju kreipiantis pagalbos), dėl ko N. Cibarauskienė pažymėjo, kad ypač svarbu yra pareigūnams kuo rimčiau žiūrėti į kiekvieną iškvietimą ir vertinti kiekvieną situaciją atskirai, nes „tai, kad žmogus neturi pretenzijų, nereiškia, kad smurtas nebepasikartos“, o, būtent, smurtas yra į pasikartojimą ir ilgalaikiškumą linkęs reiškinys.

Paminėta ypač svarbi ir dažnai pagalbos suteikimui trukdanti problema – įstaigų ir tarnybų bendradarbiavimas. Pažymima, kad siekiant efektyviai dirbti bei suteikti visokeriopą pagalbą nukentėjusiems asmenims, visų pirma, jie turi žinoti, kur ir į kokias tarnybas jie gali kreiptis bei, kad, būten,t tos tarnybos aukai turi suteikti saugumo jausmą, kurio, jei nepajus – auka gali nuspręsti visgi pagalbos nesikreipti.

Pranešėjams pristačius savo įžvalgas, susirinkę dalyviai nuotoliniu būdu buvo suskirstyti į grupes, kuriose turėjo aptarti problemas, su kuriomis yra susiduriama, teikiant pagalbą bei kaip tas problemas galima būtų spręsti. Laikui pasibaigus ir grupėms pristačius savo argumentus ir pastebėjimus buvo aišku, kad visi yra gana vieningos nuomonės apie tai, kaip kuo efektyviau ištiesti pagalbos ranką aukoms bei kovoti su įsišaknijusia smurto artimoje aplinkoje problema:

• pagalbos nepasiekiamumas nuošaliose gyvenvietėse bei pagalbos pasiekiamumo problema – dauguma sutiko, kad smurtą patiriantys asmenys, kurie gyvena nuošaliau, susiduria su pagalbos nepasiekiamumo problema. Dalyvių manymu, seniūnijose reikėtų turėti nuolatinį darbuotoją/-us, kurie dirbtų ne tik darbo metu, bet ir vakare, kai smurto proveržiai yra dažnesni. Esant galimybei, ateityje sukurti mobilias komandas, kurios užtikrintų pagalbos pasiekiamumą.
• psichologinės pagalbos trūkumas vis dar išlieka problema, kuri buvo pažymėta ir šiame susirinkime. Ypač svarbi yra psichologinė pagalba vaikams, kurie dažnai yra smurto namuose liudininkais.
• vaikų edukacija apie smurtą nuo mažens: konfliktinių situacijų sprendimo mokymas, supažinimas su smurto egzistencija bei aiškinimas, kad smurtas nėra sprendimas.
• pastangų ir resursų naudojimas darbui su smurtautojais. Kaip pastebėjo Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų šeimai ir vaikui skyriaus vedėja Kristina Malinovska, moteriai galima padėti palikti smurtaujantį vyrą, bet jai išėjus, vyras susikurs naują šeimą, kurioje smurtą tęs.
• detalesnis ir tikslesnis policijos darbas. Susirinkimo dalyviai pažymėjo, kad negalima paprastai paleisti smurtautojo tik dėl to, kad auka atsisakė reikšti kaltinimus.
• didesnis ir garsesnis smurto prevencijos viešinimas: informacijos pasiekiamumo užtikrinimas, garantavimas to, kad nukentėję asmenys lengvai gali rasti informaciją, kur būtent kreiptis pagalbos.